Nuolat prisigalvoju kokių nors avantiūrų, kurios man finansiškai atsiliepia :) Taip paskui ir stebisi žmonės, kurie žino, kiek maždaug uždirbu: “O tai kaip čia taip, juk tokią algą gauni, taigi galėtum pataupyt jau iš tokios, atsidėt…”
Nemoku aš taupyt. Vat pavyzdžiui dabar - pripirkau šeimynai bilietų į Rammstein koncertą ir sėdžiu pati beveik be pinigų. Bet kažkaip man taip jau visada - šeimai, draugams nieko negaila. Ir taip nuolat ką nors sugalvoju. Tačiau avantiūra pavadinčiau tai, jog pamėginau pakartoti vieną gražų poelgį, kuris mane tam įkvėpė: prieš n metų, kai dar buvom biednos studentės, gavom dovanų bilietus į A-Ha koncertą, po jo buvo užsakytas viešbutis ir labai šaunus striptizo šokėjas (iš tų “Gelbėtojų šou”)! :) Čia vienas geras draugas iki šiol neaišku kokia proga sugalvojo tokį variantą… Savaime suprantama, tai buvo nerealus vakaras ir tobula staigmena. Aišku, šiais kriziniais laikais viešbučio ir striptizo dalies tenka atsisakyti :))) Tačiau bilietai - mintis puiki. Ir kaip tik pažįstu tris biednus studentus/moksleivius (brolio geriausi draugai, kurie kartu su juo muzikuoja su gitarom).. Tai vakar išsiunčiau jau jiems paštu bilietus į… taip taip, tuos pačius Rammstein. Anonimiškai. Dabar belieka laukti reakcijos. Nekantrauju! :)
Baisiai smagu, kad atsirado galimybė “už gera geru atsilyginti”. Nors ir ne tiesiogiai tam draugui, bet padaryti tokį patį gražų siurprizą tokiems žmogiukams, kokia aš buvau ne taip jau ir seniai. Ir pinigai šiuo atveju man visai nesvarbu, kaip nors aš išgyvensiu. Tačiau dūšioje užtat kaip gera, kai prisimenu savo reakciją į tą staigmeną ir kai žinau, kad jiems bus lygiai taip smagu… :)
Dar pridėkim tai, jog prasidėjo žiema, tai tikros kalėdinės nuotaikos mane užplūdę dabar.. :)
P.S. Ką tik pasitikrinusi savo sąskaitą, pamačiau, jog pinigai, kuriuos tikėjausi gauti geriausiu atveju po savaitės ar dviejų, jau įkrito :) Ir vadink kaip nori - sutapimu, karma, likimu… Bet man ne kartą ir ne du taip jau yra buvę - kai išleidžiu pinigus kokiam geram tikslui, netikėtai jų vėl atsiranda būtent tada, kada labiausiai reikia. Kaip pasakytų mėgstamas serialo “My name is Earl” veikėjas: “Karma is a funny thing.”
Kaip jaustis, kai sužinai, kad buvusysis susižadėjo? Šūdinai nu. Nors seniai neberūpi jis tiek, bet vis tiek ne kažin koks jausmas. Vakar labai subiesino šita žinia kažkodėl. Čia gal moterims taip būna labiau, vyrai turbūt nesuka galvos dėl tokių smulkmenų. Bet rimtai - protu suvokiu puikiausiai, kad kvaila taip jaustis, tačiau nors tu ką - dūšioj taip pikta ir kartu… Gerai, kad turiu kaip išlieti agresiją - per Rammstein (dėl to labiausiai jų muziką ir mėgstu, nes turi labai gerą terapinį poveikį “nuleisti garą”, kai visko pasidaro per daug - ar liūdesio, ar pykčio, ar šiaip viskas biesina.. labai padeda transformuoti emocijas :)
Willst du dich von etwas trennen,
dann muss du es verbrennen,
willst du es nie wieder sehen -
lass es schwimmen in Benzin!!!!
Ich brauch Benzin!!!
Gib mir Benzin!!! :)
vertimas nesuprantantiems vokiškai:
Jei nori iš galvos ką nors išmesti,
tau geriausia būtų tai padegti,
jeigu trokšti to daugiau nebematyti -
benzine tai nuskandink!
Dvi priežastys sąlygojo šio įrašo atsiradimą: pažintis su buriuotoju Roku Arbušiu bei mano pomėgis visur ieškoti sąsajų. :) Taigi kurią čia dieną taip pasvarsčiau, kad mano mėgstamos grupės Rammstein repertuare daug kur persišviečia jūros ir jūrininkų tema. Kadangi žinau, jog Rokui irgi patinka ši grupė, sugalvojau jo gimtadienio proga išrinkti ryškesnius epizodus :)
Viena gražiausių Rammstein baladžių, kurios ir vaizdo klipas, ir tekstas yra būtent apie jūrą ir jūreivius. Pirma daina, kuri šauna man į galvą, kai galvoju apie jūrą, bures ir vėją. Ir rudenį.
Jūreivis
Ateik mano laivan,
Audra juk tuoj pakils
Ir nusileis naktis.
Kur eisi tu
Visai viena,
Nuplauksi pasroviui.
Kas gi tave už rankos sulaikys,
Kuomet gelmė
Įtraukt bandys?
Tad kur gi eisi tu,
Juk jūra tai tokia
Beribė ir šalta.
Ateik mano laivan,
Rudeninis vėjas jau
Įtempė bures.
Štai stovi tu prie švyturio
Su ašarom veide, kada
Iš puslapių išbyrant dienos šviesai
Rudeninis vėjas tuščiomis gatves paliks.
Štai stovi tu prie švyturio.
Su ašarom veide,
Kai vakarinė prieblanda šešėlius sumedžios,
Sustojus laikui bus ruduo.
Ateik mano laivan,
Ilgesys pabus
Už vairininką mums.
Ateik mano laivan,
Geriausias jūrininkas
Juk aš esu.
Štai stovi tu prie švyturio,
Ir byra ašaros veide,
Iš žvakės uždegtos atimsi liepsną,
Nes laikas stovi, ir bus ruduo.
Tik apie tavo motiną jie tekalbėjo,
Tokia negailestinga tik naktis.
Galų gale aš pasilieku vienas,
Sustoja laikas,
Ir man taip šalta.
Šalta.
Šalta.
Šalta.
O čia nuostabus tos dainos koveris - Apocalyptica su Nina Hagen:
Dar viena puiki daina “Reise Reise”:
Arise, arise, sailors arise!
(šios lietuviškai neturiu išvertusi, nes reiktų patikslinti tą terminą iš senosios vokiečių kalbos “Reise”, kuris buvo vartojamas kaip angliškas “arise” ir buvo naudojamas jūreivių kai reikdavo žadinti įgulą. Čia jau reiktų specialisto patarimo, koks (jei) yra lietuviškas atitikmuo. Be to, suprantantiems angliškai - video yra su angliškais subtitrais - vertimas visai neblogas :)
Ir pabaigai dar viena labai graži jų baladė apie jūrą ir rūką:
They stand with their arms tightly around each other
a mixture of flesh, so rich in days
where the sea touches the land
she wants to tell him the truth
But the wind eats her words
where the sea ends
she holds his hand, trembling
and kissed him on the forehead
She carries the evening in her chest
and knows that she must wither away
she lays her head in his lap
and asks for a last kiss
and then he kissed her
where the sea ends
her lips, delicate and pale
and his eyes tear up
The last kiss was so long ago
the last kiss
he does not remember it anymore
o čia tiesiog prieš n metų mano parašyta savotiška šitos dainos interpretacija… (jei ką, tebuvau 21-erių, dar labai romantiška :)
jos plaukus taršo jo vėjas
jie vakarą sūrų neša savy
žodžiai nuryti
tik rankos suvirpa
dar vėjy
arti
suvilios sūri banga
pasislėpt,
kur marių pabaiga,
kur dienos neverkia,
nes naktys šalia
kur marios žemę ramina
kur rankos rūkuos susikibę
o akys drėgnosios marių
dar dvelkia audra
Vieta: Mažoji Arka. Tikrai maža, nors arkos nemačiau, tik vamzdį, apkabinėtą pasibaigusio galiojimo čipsų pakeliais. Bet šiaip liuks. Barmenas: baisiai panašus į pažįstamą fotografą, bet giminystės ryšių išsigynė. Nepatikėjau. Net kai sakė, kad visiems jis primena trečios eilės pusbrolio pažįstamo arklio sūnėno savininką. Org. komitetas: Vilma ir Benamis. Pastarasis, deja, nedalyvavo. Gaila… Pirmas kartas: užskaitom, kaip ir fasadinius dantis. :) Kitas kartas: tikėsimės, kad bus. Alias: Su Gabija esam nebloga komanda. Laimėjom. Įžymybės: filmuko apie studentą Lietuvoje ir neblogo Aleksandro blogo autorius yra šaunus žmogelis (ko kito ir nereikėjo tikėtis). Ir net pralaimėjimą Alias priėmė kilniai… :) Nykštukai: teroristai ir gerieji. Nežaidėm. Baltas brendis: Tinka. Netgi su cola. Nauji pažįstami: Trys informatikai ir istorikė. Objektyvi, baidarininkas, apsistojęs afigienuose pusrūsio apartamentuose (kuriuose, be kita ko, nėra elektros), japonų kultūros gerbėjas ir ta, kuri žino, kur gyvena labai greitas vėžlys su raudonu kaspinu. Išvada: pakartot! pakartot! pakartot! :)
Pernakt parsisiųstas mano ausinėse jau griaudėja naujasis Rammstein albumas “Liebe ist für alle da” (”Meilės juk užteks visiems”). Po skandalingojo singlo “Pussy” tikėtis buvo galima visko iš jų (daug kas šiuo singlu arba nusivylė, arba kaip tik labai apsidžiaugė). Patys Rammstein’ai pasakoja interviu metalhammer.co.uk puslapyje, jog karjeros pradžioje labiausiai siutindavo tas faktas, kad labai daug kas priklausė nuo MTV bei kitų muzikinių kanalų, teko daug lankstytis ir eiti į kompromisus, kad rodytų jų vaizdo klipus. Richard Kruspe teigia: “Tai nebuvo sąmoningai suplanuota, mes tiesiog norėjome pabandyti kažką kitaip. Kadangi nufilmavome porno klipą, tai kur geriausia vieta jį rodyti? Aišku, kad internetiniame porno puslapyje. Mane žavi tas faktas, kad yra alternatyvus kelias, ir kad mes galime daryti viską būtent taip, kaip galvojame, kad turėtų būti padaryta.”
Tad įsijungiau šįryt albumą su truputėliu nerimo - o jei vis dėlto jie šįkart nepateisins mano lūkesčių? Na, mano labai subjektyvi nuomonė - klausausi jų jau vienuolika metų (pradėjau nuo “Sehnsucht”), bet man atrodo, kad Rammstein ir šįkart padarė labai labai gerą albumą. Jis kietesnis, piktesnis nei pastarieji (mažiau lyriškų gabalų), vyraujanti nuotaika daugiau tarp “Mein Teil”, “Zerstoren”, “Links”, “Feuer Frei”… Bet be tokių yra ironiškasis skandalingas “Pussy” (prisimenam “Amerika”), yra akustinis “Roter Sand”, yra į Depeche Mode darbus kiek panašus užvedantis “Haifisch”, yra įdomus pusiau prancūziškas “Fruhling in Paris”.. Kaip tam pačiam metalhammer.co.uk rašoma, “Liebe ist für alle da” turbūt labiausiai įvairove pasižymintis jų albumas.
Man regis, jį geriausiai apibūdina Rammstein motto: “Do your own thing. And then overdo it”. Gal šis albumas ir nebus toks puikiai vertinamas kaip “Mutter”, bet tai - Rammstein, ir viskas tuo pasakyta.
(ich tu dir weeeehhh, tut mir nicht leeeeiiiid… :)
———————————————–
2009 10 17 Ką tik per TV pamačiau reklamą, kad kovo 5d. Rammstein koncertuos Vilniuje, Siemens arenoje… NEREALU!!!! Aštuoneri metai laukimo apvainikuoti sėkme - jie grįžta :) Bilietai prekyboje nuo spalio 23d. per tiketa.lt…
Velnias, ką dabar daryt su dviem bilietais Mančesteryje… :)
Taip ir niežti rankeles ką nors ten įvesti… :)
Nors kolegė ir kitaip iššifravo: “O aš siūlyčiau lauko pavadinimą keisti į “Nesiženyti” arba “Netekėti”.. ” :)
Pokalbis valgykloje, aptariant eilinį kolegos pokštą valdžios kabinete:
- …ir tada jis paėmė tą “Žalgirio” butelį, kurį švedui padovanojom gimtadienio proga, ir sako: “Išgeriam tada!”. Žiūrim, atsuko jau kamštelį…
- Koks įžūlumas!
- Jis visai su niekuo nesiskaito… juk čia dovana buvo švedui, ne jam..
- Tai juk kito žmogaus daiktas, kaip šitaip galima lįst prie ne savo daikto…
- Jis visada taip… atsipūtęs..
O aš sau mintyse pagalvojau: “Ot šaunuolis kolega…”
Būčiau tuo momentu buvus tam kabinete, tikrai būčiau atkišus puoduką: “Tai įpilk, ką jau čia!” :)
Moterys kažkodėl dažnai nesupranta vyriškų pokštų. Ar šiaip joms humoro jausmas dingsta. Jau toks bobiškas pasipiktinimas buvo… brrr.
1. Suskambėjus žadintuvui, per pusę minutės sugebi susapnuot, kad paskutinis rugsėjo savaitgalis, tai reikėjo laiką persukti į žieminį (valanda atgal), tai dar turėtum turėt valandą gražaus miego.
2. Visgi nepasitiki savo atmintim ir beveik miegodama susiieškai internete, kad laikas, pasirodo, persukamas ne paskutinį rugsėjo savaitgalį, o spalio, tad keltis teks. Vis tiek pamiegi dar valandą ir, atsikėlus pusę 8, eilinį kartą nusikeiki, nes vėluoji darban.
3. Pakeliui atsitrenki į įvairius aplinkos objektus.
4. Užmiršti, kad reikia išlipt ir persėst į kitą troleibusą, po to niekaip nesupranti, kur šitas veža, kodėl nesuka į Žvėryną?
5. Kavinėje, kai bevalgant padavėja atneša litą, nes neteisingai įmušė patiekalą ir manasis pigesnis buvo, atsitokėji nuo metalo skonio, nes tą litą dediesi į burną.
6. Ant monitoriaus nutūpusią musę bandai vaikyti su pelės žymekliu. (čia buvo seniai, ne šiandien, bet irgi variantas :)
:)
Tikrai reikia atostogų.
Beje, ne man vienai panašiai - kolegė, kuri juokėsi iš to nutikimo su litu, pati savo indus pavalgiusi norėjo nešti ne prie langelio, bet į kabinetą :) Paskui dar sugebėjo grįžus į rūbų kabyklą atsitrenkt.
Kosmosinės…
Nors ir laukiu nesulaukiu savo mylimų Rammstein naujo singlo, albumo ir turo (aš būtinai nuvažiuosiu!), bet tai nereiškia, kad vien tik jų ir tesiklausau :) Šiandien mano nuotaika yra “depešinė”, kurią šįryt uždavė winamp’o grojaraštyje įjungta pirma atsitiktinai parinkta daina:
Ji viena iš rečiau mano klausomų, bet pastaruoju metu vis dažniau ją įsijungiu. Tik laiko klausimas… kažkaip ši frazė man užstrigo, daugiareikšmiškai.
Na tiek to, šis įrašas skirtas Depeche Mode, ne apie mano nusifilosofėjimus :) Tiksliau, apie jų dainas, kurios man yra svarbios. Šįkart visgi ne tomis, populiariausiomis, pasidalinsiu.
Apskritai, jų intensyviai klausytis ėmiau tik nuo “Playing The Angel” - kai kurios šio albumo dainos labai padėjo išlipti iš tuometinės gilios bei juodos duobės… ir dabar dažnai padeda, greta Rammstein. Vienas bičiulis yra pasakęs, kad tekstai jam iš esmės neypatingai svarbūs (žinoma, prideda ir kalbos nemokėjimas - taip taip, vis dar nemažai žmonių nesupranta angliškai, bet tai netrukdo jiems mėgti vieną ar kitą grupę, toli gražu :)
Bet man yra kitaip. Man tekstai eina lygia greta su muzika, o kartais netgi dar labiau… kad ir šis jų perliukas visomis prasmėmis:
All this running around, well, it’s getting me down,
just give me a pain that I am used to…
Tiesiai į dešimtuką.
O čia šiek tiek senesnis “Barrel of a Gun”. Iš esmės tobulas, nors ir netobulas, bet kitaip nemoku apibūdinti.
Whatever I’ve done,
I’ve been staring down the barrel of a gun.
Na ir dar keletas, be kurių negaliu gyventi (pateikiu tik nuorodas, nes ten oficialus EMI youtubės kanalas, tad video tiesiai įterpti neina, tačiau kokybė puiki :) “Suffer Well” “Never Let Me Down Again” “I feel you”
Gahan’o solinis darbas “Kingdom” - tobula. Labai gerai klausosi ausinuke, kai žingsniai į taktą…
Ir iš naujausiojo albumo, kurį nelabai lengvai prisijaukinau, bet be šių irgi jau negaliu įsivaizduoti savo grojaraščio… “Peace”
“Wrong”
ir, kaip sakoma, last, but not least - labai mėgstamas “Corrupt”. Video skirtas serialo “True Blood” reklamai, bet šiaip neblogai susižiūrėjo :) Nors ir šiek tiek nukirptas gabalas dainos (pats serialas neblogas, nors ir po antro sezono poros serijų kažkaip nebežiūriu).
—————————————————————
Vis dar liūdžiu dėl atšaukto koncerto..Bet aš juos pamatysiu. It’s just a question of time.
Esu be ryšio - manasis Sony Ericsson vakar sugalvojo nebeatpažinti SIM kortelės (ak, ir kodėl, kodėl reikėjo man bandyti kitą kortelę įdėti, neatpažino tos, nei paskui manosios… bet įtariu, kad vis tiek anksčiau ar vėliau ir be to jis būtų taip man padaręs).
Kažkaip nejaukiai pasijunti žmogus, kai žinai, kad ne tik niekas tau paskambinti negalės, bet ir tu to negalėsi padaryti prireikus (o pagal visus kiaulystės dėsnius taip būtinai nutiks).
Keista, kaip iš tiesų jau esam pripratę būti “su ryšiu”, susigyvenę tiek, kad mobilusis telefonas kai kuriems vos ne kaip kūno dalis tapo, kaip rankos pratęsimas. Dabar net nejauku būti “už ryšio zonos ribų”, o dar visai neseniai dauguma turėjo tik laidinius telefonus, išėjai laukan ir viskas, nebent iš taksofono pats namo skambteltum. Laisvė. Niekas tavęs nekontroliuoja. Tik pats gali laikytis ar nesilaikyti pažado ateiti laiku/išvis ateiti. Bet šiais “mobiliais” laikais artimiesiems iškart tampa neramu, kai dabar pripratę paskambinti bet kada, o neprisiskambina, tai iškart visokios baisios vizijos ima kilti prieš akis - o jei užpuolė? O jei dar kas nors nutiko? O jei šiaip ignoruoja ir nenori kalbėti, kaip jis/ji taip drįsta nekelti ragelio? Drama…
O kaip gi tada žmonės tais laikais gyveno, kai išėjai ir, kol negrįši ar nepaskambinsi iš kitur, niekas nežinos, ar sėkmingai pasiekei kelionės tikslą, ar gal tikrai kokia nelaimė atsitiko, ar šiaip tiesiog sugaišai dėl ko nors ir grįši vėliau.. Jau nekalbu apie moralinę laisvę - “Neprisiskambinai? Aš juk namie nebuvau…” Ir negraužia sąžinė, kad nekeli ragelio - juk laidinio telefono su savim nepasiimsi, kai išeini iš namų. O tas, kuris skambina, irgi yra ramesnis dėl šio fakto - o jei iš tiesų žmogaus nėra namuose? Išvengiama būdavo daug konfliktinių situacijų, kurios dabar išryškėjo su mobilia technologija - kaip gi tu gali neatsiliepti mobiliuoju? Juk, kaip sakiau, daugeliui tai tarsi kūno dalis, neatsiejamas atributas, kuris yra visur ir visada su jo savininku, tad buvo prarastas mažutis patogumas, kuris buvo būdingas laidinių telefonų laikams.
Priklausomi tapom nuo šitų mažų daikčiukų. Nesakau, kad blogai, ar ką - tiesiog čia toks technologijos žingsnis. Juk visiškai neseniai ir buvo laikai be interneto, be personalinių kompiuterių… o kai kam gyvenimas be interneto neįsivaizduojamas jau :)
Čia kaip tas senas geras posakis - kai turi, nevertini, o pajunti, kiek tau reiškė, tik tada, kai prarandi..
Aišku, manasis ryšio praradimas laikinas, o ir neskambinėja man labai dažnai žmonės, tačiau vis dėlto nelabai jauku būti “ne ryšio zonoje”. Maža ką.
P.S. Pokalbis telefonų taisykloje su maloniu vaikinuku:
- Tai pasakykite telefono numerį, mes jums pranešim, kas negerai su juo konkrečiai ir kiek pataisymas kainuos..
- Nieko neišeis, žinokit.
- ???
- Čia vienintelis mano turimas telefonas.
- Aišku… Tai mūsų meistrai pažiūrės ir rytoj tada jums paskamb… Ai.. Na tai užeikit tuomet rytoj.
