Kosmosas. Reikia proto išeiginių.
Požymiai, kad reikia proto išeiginių:
1. Suskambėjus žadintuvui, per pusę minutės sugebi susapnuot, kad paskutinis rugsėjo savaitgalis, tai reikėjo laiką persukti į žieminį (valanda atgal), tai dar turėtum turėt valandą gražaus miego.
2. Visgi nepasitiki savo atmintim ir beveik miegodama susiieškai internete, kad laikas, pasirodo, persukamas ne paskutinį rugsėjo savaitgalį, o spalio, tad keltis teks. Vis tiek pamiegi dar valandą ir, atsikėlus pusę 8, eilinį kartą nusikeiki, nes vėluoji darban.
3. Pakeliui atsitrenki į įvairius aplinkos objektus.
4. Užmiršti, kad reikia išlipt ir persėst į kitą troleibusą, po to niekaip nesupranti, kur šitas veža, kodėl nesuka į Žvėryną?
5. Kavinėje, kai bevalgant padavėja atneša litą, nes neteisingai įmušė patiekalą ir manasis pigesnis buvo, atsitokėji nuo metalo skonio, nes tą litą dediesi į burną.
6. Ant monitoriaus nutūpusią musę bandai vaikyti su pelės žymekliu. (čia buvo seniai, ne šiandien, bet irgi variantas :)
:)
Tikrai reikia atostogų.
Beje, ne man vienai panašiai - kolegė, kuri juokėsi iš to nutikimo su litu, pati savo indus pavalgiusi norėjo nešti ne prie langelio, bet į kabinetą :) Paskui dar sugebėjo grįžus į rūbų kabyklą atsitrenkt.
Kosmosinės…
patiko (0)
miegot reikia ir nebus kosmoso :D
miegojau, nu miegojau :) ir dar miegočiau :)))
Kadaise, kai turėjau rimtą darbą, irgi panašių išgyvenimų buvo. Manasis kosmosas pasireiškė taip:
1. Išvažiuoju į miesto centrą dviračiu, prie bibliotekos jį prirakinu ir paskui pėsčias pareinu namo.
2. Išvažiavęs pirkt pietų, į darbą grįžtu visas apsibalnojęs, mat užsigalvojęs dviračiu laiptais nusileidau į požeminę perėją.
3. Atbulas važiuodamas keltuvu pamirštu, jog kažkur netoliese turėtų būt laiptai. Rezultatas - porą dienų į kontorą administracija vaikšto per atsargines duris.
chichi :) irgi neblogai… nors dviračiu nusileist į požeminę perėją pavojinga… taip galima ir sprandą nusisukti, ne tik apsibalnot. Laimei, tamstelė gyvas likai :)