Esu didelė legendinės britų rašytojos Agathos Christie kūrybos gerbėja. Šiandien užmačiau lietuviškai išleistą vieną dar mano neskaitytų jos knygų “Uždanga: paskutinė Puaro byla” knygyne ir, mintyse paburnojusi dėl išaugusių spaudinių kainų (20 Lt už mažą, gan prastokai įrištą minkštais viršeliais knygutę man atrodo kiek brangoka), visgi įsigijau šį egzempliorių į savo jau nemažą A. Christie darbų kolekciją. Troleibuse iš nekantrumo atsiverčiau ir… po pirmųjų trisdešimties puslapių negalėjau nuslėpti savo nusivylimo: kas per vertėjai ir redaktoriai dirba “Siroko” leidykloje, jei vos paėmus knygą į rankas, akis bado “aplamai”, “išpuikęs, bet ne ant tiek”… Baisu, ką toliau aptiksiu beskaitydama… Taip ir norisi pasakyti: grąžinkite man pinigus už tokį subjaurotą vertimą! Panašiai jiems ir parašiau elektroniniu paštu. Gal tebus balsas tyruose tas mano laiškas, bet negaliu pakęsti tokių nesąmonių spaudoje, žiniasklaidoje, o čia - knygoje! Bjauru, ką ir besakyti. “Sirokas” labai stipriai pasišiukšlino mano akyse.
Žinoma, nesu pati be nuodėmės, žinau, kad darau nemažai stiliaus klaidų berašydama savo blog’us, tačiau aš gi ne knygas leidžiu! Mano nuomone, leidyklos turi atsakingai žiūrėti į tokius dalykus, ypač kai knygos šiais laikais yra tikrai nepigus malonumas. Jei jau taupyti taip norisi, tai ne čia reikėtų tą daryti. Pasiūliau jiems savo paslaugas, nors ir nesu baigusi filologijos mokslų. :)
Bet oi kaip sunervino, taip bjauru… Pasisaugokite, A. Christie kūrybos gerbėjai, ir nepirkite šio egzemplioriaus, nebent jums tokios klaidos nebado akių.
2010 03 05 - šios dienos laukiau beveik pusę metų, kai nusipirkau bilietus. Mano mylimieji ugningieji Rammstein po beveik devynerių metų grįžo į sniegu ir šalčiu apsisiautusį Vilnių. Paradoksas, kuris pasikartojo: 2001m. lapkritį jie į Lietuvą kartu atsivežė pirmąjį tų metų sniegą - išėjus po koncerto tada net išsižiojome, nes aplink buvo balta balta (prieš renginį buvo tipiškai lietuviškai niūrus lietingas lapkričio vakaras).
Apie koncertą galiu pasakyti tiek: devyneri metai laukimo ir vilčių tikrai pasiteisino, 130% !!!! Nesuprantu žmonių, kurie sakė: “Na, ok, bet nieko čia jie labai blatno neparodė, buvo klasikiniai Rammstein..” Jie gal labai jau snobiški ir renginių/reginių išlepinti. Taip, tai ne Vokietija, gimtojoje šalyje manau, kad ir su žiūrovais jie bendrauja daugiau, ir publika žodžius moka :) bet mano nuomone, skirtumas nebent tik tame, nes šou yra toks pat įspūdingas, kuriame kampelyje jie bekoncertuotų: būtų tai Londonas, Katovicai, Berlynas, Vilnius ar Minskas… Jokių “supaprastintų” versijų. Jie ne tokie snobai kaip kai kurie atlikėjai (nevardinsiu, bet tokių buvo), jie šou visur atidirba iki paskutinio prakaito, atsidavimas jų yra nerealus tam, ką jie daro… Tai matosi ir jaučiasi. Bisai suplanuoti? Na ir kas. Kaip gi nesuplanuosi su šitiek pirotechnikos? Viskas turi būti taip sustyguota, iki menkiausių smulkmenėlių, kad niekas nenukentėtų - nei grupė, nei žiūrovai.. Vat ir nervina tokie pasisakymai internete, kai nemąsto žmonės.
Išsiliejau, o dabar grįžtu prie paties koncerto aprašymo: FANTASTIKA! Stovimas vietas turėjo visa mūsų organizuota gauja :) Parūpinau saviškiams bilietus, tai visi iš esmės liko patenkinti, tik mažesnio ūgio žmogiukams buvo sudėtinga matyt - visgi lietuviai yra afigienai aukšta tauta. Kai palyginu pvz. su Vokietija (ten buvau Bon Jovi ture - taip taip, yra buvę ir tokių dalykų mano biografijoje :) jaunystė kvailystė?), tai ten aš su savo 1.72m labai gerai jaučiausi ir pastangų matyti sceną daug nereikėjo. Kas kita čia, Lietuvoje. Vienas iš būsimų pirkinių bus batai su platforma - jų tikrai reikia, kai esi apsupta aukštaūgių lietuvaičių :) Laimei, mano mažasis brolis ir jo grupiokas iš tokių, tad jie prasigrūdo pakankamai arti scenos. Pradžioje aš su jais nėjau, nes nenorėjau būti suspausta it silkė, bet nuskambėjus pirmiesiems akordams, suvokiau, kad NE, neištversiu taip toli, man REIKIA būti kiek įmanoma arčiau. Tad gerokai aplamdyta, apgrabaliota gašlių rankų iš visų pusių, bet sugebėjau prasibrauti iki broliuko su jo draugu. Gerai buvo man su jais - prastumdo šiek tiek, padaro vietos ir mane prieky savęs pasistato :) Taip žingsnis po žingsnio priartėjome prie scenos tiek, kad mus skyrė kokių 5-7 žmonių siena nuo pertvaros. Ir visai nesvarbu, kad oro įkvepi tik pasišokėjęs į viršų, ir visai nebesvarbu tampa tie prakaituoti vilnoniais megztiniais bei odinėm striukėm vilkintys metalistai (jūs man pasakykit, kur protas eiti šitiek prisirengus į Rammstein koncertą? Ir iš kur toks skūpumas pagailėti 3lt pasikabinti striukę rūbinėje? Nesuvokiu to, dievaži..). Visai nesvarbu, kad kas trečią kartą pašokus įkvėpti oro gauni ugnies alsavimo veidan ir lieki visai be deguonies, bet tokia laiminga, kad nenustygsti vietoje, nors ir suspausta iš visų pusių, nors kojas ir skauda nuo begalinio šokinėjimo, dešinės rankos jau nebejauti, nes ji visąlaik iškelta, o kairiosios todėl, kad ji karštligiškai prie krūtinės spaudžia tašiuką… Visai nesvarbu, kad per pirmas tris dainas jau prarėkei gerklę, nes pasirodo, kad naujojo albumo tekstus mintinai sugebėjai išmokt besiklausydama jo darbe nuo rugsėjo… Niekas jau nebesvarbu, nes ugnies, muzikos, teksto ir fantastiškų gitarų rifų harmonija nusineša ten, kur jie ir nori tave pasiimti, ten, kur angelai ugniniais sparnais ir kraupios lėlės lazeriniais žvilgsniais, kur byra ašaros pavasariui kraujuojant Paryžiuje, kur degantys žmonės ir medžioklės rago gaudesys, persmelkiantis iki širdies gelmių ir dar giliau, kur kvepiančių putų pilna patranka nuprausia visus arčiau stovinčius prakaituotus kūnus, Till šaukiant “Germany! Germany!” ir kviečiant visus patirti orgazmą kartu su juo… Just a little bit, just a little bitch… Ir visi ŠĖLSTA dar labiau, dar smarkiau!!!
Gaila, nepavyko vienam mano bičiulių atkovoti Lietuvos vėliavos, kurią Flake beplaukdamas gumine valtimi per žmonių jūrą, išskleidė ir po to išmetė žiūrovams. Jis buvo sugriebęs ją kartu su kažkokia mergina, bet kai didelis skinhedas atsisuko į jį ir liepė neplėšyti Lietuvos vėliavos, vargšiukas nusigando ir atidavė šią tai panai. Lucky bitch.
Gal ir poetiškai čia pasisakiau. Bet tokie tad mano įspūdžiai.
O dabar - Berlynas? Berlynas! Nes jau negaliu laukti dar devynerių metų. Ką ten metų, jau dabar nekantrumu degu, kaip dar reikia… Pinigai visada uždirbami. Rammstein per daug nebus, bent man :)
Ne trylikta šiandien, ir ne penktadienis, bet atrodo, kad bus priešingai buvę - nu taip šiandien nesisekė, kad dabar jau juokas ima: ir kaip neims, jei susitari su gydytoju, kad atvažiuosi iki ligoninės, kur jis pusę dienos dirba, kad išrašytų receptą vietoj pabaigusio galioti, tai kai nuvažiuoji, jis pasako ateiti iki 36 kabineto, neužilgo nusileis iš skyriaus, ateini, parašai sms, kad jau vietoj, ir po to jis parašo, kad nemato manęs atėjusios, tuomet supranti, kad kažkas tikrai ne taip. Kas galėjo pagalvoti, kad Antakalnyje trys ligoninės, ir kad bent dvi jų universitetinės? Aš, žinoma, negalėjau :) Pasakė, kad universitetinė, pamačiau užrašą “Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė” ir maniau, kad jau tikrai čia. Ot gi ne, yra dar kita, “Vilniaus miesto universitetinė ligoninė”… ir žinok žmogus neitin vietinis, kad čia tokių daug :)
Na gerai, pietų pertrauka šuniui ant uodegos, be to, reiks trenktis po darbo kiton poliklinikon, kuri yra dar gerokai toliau, dėl to prakeikto recepto.. (pasirodo, jei su privačiu sveikatos draudimu noriu pirkt vaistus, būtinai reikia apiformint viską poliklinikoj, nes ligoninėj taip šiaip sau gydytojas negali išrašyt recepto. Suprantama, su vaistais griežta tvarka ir turi būti). Kaip bebūtų, nors ir labai nesveikata šiandien (net atsisakiau “Protų kovose” dalyvauti - ir gerai turbūt :), nusitrenkiau ton poliklinikon (svieto gale ji, su viešuoju labai ten ilgai trunka nusigaut). Gydytojas su pacientu, tad sėdžiu sau ramiai laukiamajame. Registratorė staiga sako: “Pažiūrėjau, pas mane paliktas Jums receptas.” Nudžiugau, gydytojas matyt užsiėmęs, tai iš anksto išrašė receptuką, aš už jo ir mikliai važiuot atgal. Pakeliui užsuku vaistinėn, kuri draugauja su mano draudimu, ištraukiu receptą, ir jis man kažkaip įtartinai matytas… vaistininkė paima ir žvilgtelėjus į datą, atiduoda atgal, sakydama, kad nebegalioja jis. WTF? Griebiu receptą - ogi tas pats senasis mano receptas, kurio galiojimas pasibaigęs.. Iškraustau visą rankinuką du kartus ir suprantu, kad nutiko vienas iš dviejų dalykų: arba gydytojo naują receptą pamečiau bedėdama rankinukan poliklinikoje (kas nelabai tikėtina, nes iš kur senasis atsirado, kai šiandien tikrai jo ten nebuvo ir apskritai jis buvo kažkur pradingęs, tik tiksliai nežinojau, kada, bet neseniai). Arba realesnis variantas: kai praeitą savaitę dukart lankiausi toje poliklinikoje tyrimams, greičiausiai pamečiau ten, ir kruopšti administratorė rado jį, padėjo kitam kartui kai būsiu.. Nu nesėkmių nesėkmė. Ką gi, pagalvojau pora minučių, ir nusprendžiau, kad dzin tas draudimas, nors vaistai ir ne patys pigiausi, bet jų reikia, tai nusipirkau be draudimo juos. Gydytojui parašiau visą tą istoriją, jam matyt išvis kaip be galvos pasirodžiau šiandien - ne tik ligonines sumaišiau, bet ir receptą sugebėjau pamest, po to vėl atrast ir dar nepasižiūrėjus į datą, išlėkt iš poliklinikos, neįsitikinus, kad tai naujas receptas.. :)
Per durną galvą ne tik kojos, bet ir piniginė kenčia.
Kai išras kas vaistus nuo žioplumo, aš pirma eilėj… jei tik recepto nepamesiu :)))
Gražios visai gėlės tie hiacintai, kai iš toliau pažiūri. Bet supratau, kad gyventi aš su jais negaliu, kai praėjusią savaitę kambariokė įkurdino jų vazonėlį palangėje ant virtuvės, ir tas iki šleikštumo saldus kvapas pasklido visoje mūsų bendroje erdvėje - iškart pro buto duris įžengus jaučiasi. Fui fui fui. Ginuosi nuo jo mėgstamais smilkalais. Man gėlės geriau bekvapės, jei aš tose patalpose gyvenu, kitaip ir galvą įsiskaudi nuo tokio intensyvaus aromato. O dar tokio saldaus kaip hiacintų. Bjauresnis tik ievų, kai jos pavasarį sužydi.
Kalbant dar apie gėles ir jų kvapus - niekaip nesuprantu merginų/moterų, kurios svaigsta: “Oi kaip man kvepia rožės…” Wtf? Jos gi niekuo nekvepia. Nebent tai būtų naminės, ant krūmo augančios. Bet tik gauna kokia moteriška puokštę pirktinių rožių ir pradeda aikčioti: “Ach, kaip kvepia…” Nuoširdžiai mėginau daugybę kartų užuosti tą stebuklingą kvapą - ir nieko. Uosle nesiskundžiu, kaip tik esu jautri kvapams, tai kaip čia yra su tom rožėm? Kaip jau minėjau, atlikau išsamų tyrimą ir tvirtai galiu paneigti, kad pirktinės rožės kvepia kažkuo ypatingu, nei šiaip kokie gyvi, nedžiovinti augalai ar lapai. Rožės, kurios vasarą sode auga ar laukinės erškėtrožės - taip, šios kvepia, ir dar kaip kvepia.. Va ten tai suprantu, kad galima svaigti, pačiai patinka - vasarą mane dažnai galima sutikti įkišusią galvą į kokį rožių ar erškėtrožių krūmą. :)
Tačiau šitas fenomenalus žavėjimasis pirktinių rožių kvapu, kurio nėra, man yra keistas. Bet gal aš pati keista, juk ir hiacintai man smirda.. :)
Eilinis nemigos priepuolis, nors miego kaip ir norisi. Nemiga dėl to, kad vis tiek neinu miegot, o kodėl - nežinau. Bet turbūt dėl pilnos įvairių įspūdžių dienos taip. Visokių įspūdžių būta - palikta bei grįžta pasiimt piniginė sesės bute, miela ir šilta traukiny sutikto brazilo šypsena, jaukus hostelis Vilniuje (rekomenduosiu pažįstamiems užsieniečiams, kurie tokio ieškotų), afigienai šalta graži žiemos diena, pasivaikščiojimas po sostinę, karštas šokoladas Pilies gatvėje, katedra, bevaisės lauke esančio kokio nors ryškaus termometro paieškos (brazilui reikėjo įrodymų, kokia iš tiesų čia žema temperatūra namiškiams - pas juos gi +35… supavydėjau), visiškai neteisinga bauda viešajame transporte (long story short: vairuotojas ryškiai susimokęs su kontrolės pareigūnais buvo, nors ir kiti keleiviai mus gynė. Saugokitės įlipę nuo Europos stotelės 47 autobuse bei kituose maršrutuose, nes kitoj stotelėj jie visad beveik patruliuoja), gana ramus vakaras su smagia literatūra, beveik sutvarkytas kambarys, pokalbis su klasioku, jokio vyno šįkart, skani vaisinė arbata, sumuštiniai, keistos twitterio žinutės ir keli laipsniai temperatūros.
Nenoriu ryt darban.
Nenoriu susirgt.
Noriu keliauti.
Reikia miegoti.
Reikia mokytis ispanų arba portugalų. Bet tuoj praeis. Kaip ir mintis apie vokalo pamokas, nors jos dar nepamečiau.
Ne, reikia miegoti.
Kas keisčiausia, pavadinimas tai gerai skamba, o ką rašyti, kad nebūtų įžeistos realaus gyvenimo personos, ir nežinau. Tuščia galva, tik skrandyje pusė butelio (gal kiek mažiau) gero Chablis. Tampu priklausoma? Velniava. Iš tiesų apėmęs irzlumas ir liūdesys vienu metu. Dar prisimenu, kaip sunervino pažįstamo kažkur internete rastas straipsnis apie tai, kad depresija sergantys žmonės yra tiesiog tinginiai. Biesina tokie pareiškimai. Bet apie tai gilintis nenoriu. Ne vieta, nors ir tai atseit anoniminis toks kampelis, bet jis nėra grynai anoniminis, taip susiklostė. Tai ir čia negaliu išsisakyti visko, ką iš tiesų manau, o taip norisi kartais. Vienas tų kartų dabar matyt.
Gal dėl to taip dievinu Hausą. Ir dabar dar naujausia mano TV meilė panašiai - Dr. Kal Lightman iš “Lie to me” (”Melo teorija”) - jie abudu nesuka galvos, sako ką nori, kada nori ir kaip nori. Gal kada nors ir aš iki to priaugsiu. Išsprūsta kartais, o tada aplinkiniai žiūri keistai - tarsi man ragai kokie būtų išdygę, ryškiai žalios spalvos su raudonais galiukais. Taip buvo ir per pasisėdėjimą tarpušvenčiu su grupiokais: pora taurių nesveikai saldžios Pina Colada ir gerokai paaštrėjo mano liežuvis. Keli taikliai mestelėti žodžiai, ir visi staiga pasijuto nesmagiai. :) Tačiau bent man buvo linksma. Iki šiol gera prisiminti, kai pastatai žmones prieš faktus, ir jie nebeturi ką pasakyti. Taip, būtent todėl dievinu Hausą ir Lightmaną. Ir man visai negėda pripažinti. Jie - puikūs personažai. :)
o kalėdinės lemputės vis dar kabo ant mano lango, vis dar kas vakarą jas įsijungiu. Šiemet net jokios eglės ar pušies šakos nebuvau nusipirkus. tik lemputes ant lango pasikabinau. Bet man ir tiek gerai. tik keista, kad jos vis dar kabo.
Ai, manau, kad metas miegot, vis tiek nieko gero jau nebus iš manęs šiandien. O ir vėlu. Pasiklausom dar kartą “Stuck in the middle” iš “Reservoir Dogs” tiktai. Ten beje, tas pats Tim Roth irgi vaidina, kuris dabar tyrinėja melą “Lie to me”. Velniškai patrauklus vyras. Kaip ir Madsenas. Kaip ir Laurie. Ar kaip Benicio Del Toro. Pastebiu tendenciją :) Su ta linksma gaida - labanakt.
va taip va kai norisi kažko nežinia ko, tai gerai yra pasileist kokį Tito and Tarantula “After Dark”.. Ar Alabama 3 “Woke up this morning”. Velniškai gera muzika. Ir balsas, kuris man asocijuojasi su juodu šokoladu… mmm..
Bet vis tiek man šiandienos daina yra iš “Reservoir Dogs” su Mr. Blonde “Stuck in the middle”. Ai ai, ajai :)
pasidarysiu šią savaitę Tarantino filmų peržiūrą - reik prisimint “Pulp Fiction”, “Reservoir Dogs” būtinai, gal dar “From dusk till dawn” ir nostalgija “Desperado”.. :) gėris.
Šįkart gan rimtas “žalias” įrašas - noriu pasidalinti informacija apie miškų kirtimą ir jo įtaką klimato kaitai bei apie tai, kaip Google prisidės sumažinant masinį miškų naikinimą. Visa informacija pateikiama straipsnyje guardian.co.uk puslapyje ir man nepriklauso :)
Mokslininkams ir miškų prižiūrėtojams taps kur kas lengviau stebėti ir analizuoti miško ploto pasikeitimus su naująja Google pristatyta programine įranga. Ši programa, analizuojanti dešimtmečiais kauptus palydovinius miškų atvaizdus, buvo pristatyta Jungtinių Tautų konferencijoje dėl klimato kaitos Kopenhagoje. “CO2 kiekis, išmetamas į atmosferą kertant tropinius miškus, yra praktiškai tokio pat dydžio kaip visos Europos Sąjungos kartu paėmus, be to, šis kiekis yra didesnis nei viso pasaulio automobilių, sunkvežimių, traukinių, laivų ir lėktuvų išmetamas CO2 kiekis. Pagal Stern tyrimą - ataskaitą, kurią 2006m. Britų vyriausybei apie klimato kaitą parengė lordas Nicholas Stern, - miškų apsaugojimas nuo iškirtimo yra labai ekonomiškas ir efektyvus būdas sumažinti išmetamą CO2 kiekį ir sušvelninti klimato pokyčius.”
Jungtinių Tautų vykdoma programa sumažinti miškų kirtimą besivystančiose, vargingesnėse šalyse paremta tuo, kad turtingesnės šalys joms padeda tai padaryti skirdamos finansinę paramą. Tačiau tam, jog ši programa būtų sėkmingai vykdoma, šalims reikia tikslių duomenų apie savo miškus ir galimybės stebėti bei raportuoti apie visus pasikeitimus. Čia ir prisideda Google su savo naujai sukurta programa, galinčia apdoroti petabaitus dešimtmečiais kauptos informacijos (palydovinių nuotraukų).
(visas straipsnis yra čia)
Galbūt šis straipsnis labiau skirtas pristatyti naują Google įrankį, bet, mano nuomone, daug tiesos tame, jog miškų kirtimas yra labai reikšmingas visam klimato pasikeitimo kontekste. Šiandien alfa.lt perskaitytame straipsnyje sakoma, kad žmogaus veikla neprisidėjo tiek prie vykstančios klimato kaitos (konkrečiai to globalinio atšilimo), bet man atrodo, kad jei taip ir iš tiesų yra, vis tiek reikia pasauliui sugalvoti, kaip iki minimumo sumažinti žmogaus įtaką klimatui (konkrečiai šalims mažinti CO2 išmetimą), o vienas iš efektyvių būdų tai padaryti - miškų apsaugojimas nuo iškirtimo.
O kasdienybėje paprastam žmogui tai reikštų pavyzdžiui nespausdinti be būtino reikalo visokios elektroninės dokumentacijos. Mažas žingsnelis, bet viskas prasideda nuo smulkmenų.
Taip. Būtent toks egzotiškas pyragas man šiandien išėjo. :) Receptas labai paprastas: iškeptą standartinį šokoladinį pyragą reikia padėti pjaustymui ant lentelės, kur ką tik tau nežinant brolio kambariokas pjaustė svogūnus ir pomidorus… Viską dailiai supjaustyti ir sudėti maišiukan. Parsinešus namo, atrišti maišiuką ir… voilà! Šokoladinis pyragas, kvepiantis svogūnais.
Įdomu, kaip ryt jį kolegės įvertins - nešu vienai jų kaip papildomus “procentus” už tai, jog man nupirko bilietą į Metallica koncertą…
Apsimesiu, kad taip ir turėjo būti.
O nakčiai - jau nuo sekmadienio po perskaitytos Anthony Kiedis biografijos “Randai” iš galvos neišeinanti RHCP “Parallel Universe”:
Beje, šitam video Anthony man labai primena Rammstein’ų Till Lindemann’ą prieš 8 metus vykusiame koncerte - skiauterė ir tie raumenys…. Kokie vyrai… :) Nežinau, kuris kurio įvaizdį paėmė (visgi man regis Red Hot’ai anksčiau taip atrodė nei Rammsteinai), bet iš tiesų tai koks skirtumas… Daugiau tokių vyrų! :)
Pavasaris bus topinis - Rammstein, Metallica… Vadinasi, ne už kalnų laikas, kada ir RHCP nepasididžiuos atvykti į mūsų šalelę. Juk Anthony Kiedis turi nemažai lietuviško kraujo..
Po beprotiškai intensyvios dienos nepadeda net vaistai. Bet jau pradedu truputį jausti jų veikimą, tad prieš miegą dar pažiūrėsiu savo mylimo Wayne Jackson naujos dainos video, kuris skirtas vokiečių šviežutėliam mistiniam trileriui “Die Tür”. Ir miegoti.
